|
Dailininko Jono
Martinaičio
darbų paroda
iš Nacionalinio
dailės muziejaus rinkinių
110-ųjų gimimo
metinių proga
parengta
Nacionalinės M.
Mažvydo bibliotekos Galerijoje
(Gedimino pr. 51,
Vilnius).
Paroda veiks iki
liepos 30 d.
Martinaičių
paveldo fondas,
Nacionalinis
dailės muziejus,
Nacionalinė
Martyno Mažvydo biblioteka
Jonas
Martinaitis (1898 06 26
1947 11 27)
dailininkas, grafikas, akvarelininkas, tvirtai
įėjęs į Lietuvos
dailės istoriją. Kauno meno
mokyklos auklėtinis, ilgametis Lietuvos
dailininkų sąjungos, Nepriklausomųjų
dailininkų draugijos narys.
Ištikimas
akvarelininkų Česlovo Kontrimo bei Kajetono
Sklėriaus
tradicijų tęsėjas įnešė svarų indėlį į
šio meno žanro lobyną.
Gimęs
vaizdingose Šeduvos apylinkėse, vėliau
matytą grožį perkėlė į savo
gamtos peizažus,
natiurmortus bei piešinius. Mokymasis barono
Štiglico techninio piešimo mokykloje
Peterburge padėjo tvirtus
pagrindus kelyje į
dailę. Lietuva pagrįstai gali didžiuotis, kad jau |
XX a. pradžioje
turėjo lietuviškų komiksų
autorių Joną Martinaitį. Jis
bendradarbiavo
Kario, Vapsvos, Lietuvos aido,
Šluotos
leidiniuose. Šimtai piešinėlių šmaikščių,
ironiškų,
humoristinių puošė to meto spaudos
puslapius. Dėl to menininkas,
kaip nė vienas
tuo metu jo kolega, buvo taip gerai pažįstamas
ir
inteligentui, ir kaimo žmogui, dirbančiam
žemę tolimame kampelyje.
Po viena kepure
dailininkas ir rašytojas tik Martinaitis turėjo šį
įvertinimą ir pripažinimą. Savo taikliais
piešinėliais bei
epigramomis jis pliekė
girtuoklius, apsileidėlius ir tinginius, mokė
pažangiai ūkininkauti. Mažieji Žvaigždutės,
Saulutės
skaitytojai buvo raginami mylėti
silpnesnįjį bei kenčiantį, padėti
ištikus nelaimei.
Lietuvos operos istorijoje yra faktas apie
tai,
kad J. Martinaitis bandė jėgas rašant libretą
operai bei
operetei. Susiklosčius nepalankioms
gyvenimo aplinkybėms, staiga
pablogėjus
sveikatai, ta veikla nutrūko.
Rašytojų
sąjunga pagrįstai gali laikyti J.
Martinaitį savo sąjungos nariu už
jo išverstas
bei paties iliustruotas Levo Tolstojaus, Jano
Hašeko
knygas. Atskirai reikia pridurti, kad
dailininkas sukūrė ir išleido
bei apipavidalino
knygeles Blaivėk (1925), Žemės vaikai
(1940).
Tenka tik apgailestauti, kad Martinaičio
sumanymas parašyti
autobiografinę apysaką
Nuo dūminės pirkelės iki caro rūmų liko tik
dalinai įgyvendintas. Ligos pakirstas jis tespėjo
sukurti pirmąją
knygos dalį Auksinė vaikystė
(1945).
Laisvas,
plačiai mąstantis ir visur spėjantis
dalyvauti toks buvo Jonas
Martinaitis.
Dramatiško likimo, ragavęs rupios ir neskalsios
gyvenimo duonos, patyręs gausius likimo
smūgius, nepalūžo, neiškeitė
savo kūrybinių bei
gyvenimo principų.
Darbo karjerą
pradėjo piešimo mokytoju
Baisogalos gimnazijoje, baigė ją kaip
plačiai
žinomas, žmonių mylimas bei mėgiamas
kūrėjas ir asmenybė.
Nuostabu tai, kad ilgas
šimtmetis neištrynė Martinaičio vardo,
neužgeso jo žvaigždė, nušvietusi kelią jo
vaikams bei vaikaičiams.
Muziejininkė Irena Dobrovolskaitė
|